Čia galitė susipažinti su P.Abukevičiaus premiją gavusio filmo "Novaraisčio etiudai" ištraukomis
Nuo ankstyvo ryto iki sutemų nenutyla paukščių balsai Novaraistyje. Ir kiekvienas gali
pasidžiaugti, kad Lietuvoje dar yra vietų, kur viešpatauja gamtos taisyklės, o jas diktuoja
paukščiai...
Kažkada Novaraistis su prieigose augančiais aukštapelkei būdingais pušynais užėmė 1000 ha.
Ši aukštapelkė susiformavo iš užakusio ežero, nes ji maitino tik paviršinio vandens
srautai, jam vandens nepapildė nei viena upė, o tik ištekėjo vienintelė Nova. Gausi
augalija, ypač kiminai, "spaudė" ežerą, kol iš jo liko tik apie 1 ha dydžio atviro vandens
plotas, vietinių vadinamas "akimi". Gamtiniu požiūriu Novaraistis visais atžvilgiais
buvo labai gyvybingas. Ji puošė viržynai, gailynai, girtuoklynai, gausi kiminų danga,
derlingi spanguolynai, kurią uogos viliodavo tetervinus, nuo kurių burbuliavimo
"virdavo" visas Novaraistis ir aplink ji plačiose apylinkėse esantys raistukai.
Ir gervių čia buvo daug. Visą laiką gyveno ir vaikus vedė vilkai, mėgdavo užklysti
briedžiai, prieigose gyveno šernai. Labai gausu buvo žalčių, angių - marguolių
gyvačių, gluodenų. Ir daug įdomių gyvių: smulkių gyvūnų, vabzdžių.
Tačiau durpynas visa tai sunaikino. Už unikalaus raisto sunaikinimą žmogus gavo ne
pačius gausiausius ir ne pačios geriausios durpės kiekius. Todėl "1990 m.
Novaraisčio durpynas buvo paliktas likimo valiai. Tai buvo niekieno žemė.
O aplink ji - Šakių miškų urėdijos sausų pušynų masyvai. Todėl urėdija, po
1992 m. skaudžios gaisro pamokos durpyne, kai grėsė iš čia išstumti vis gausėjančias
gerves ir kitus paukščius, kai iš Novaraisčio būtų likę menkaverčiais beržais
apaugęs žemės plotas netikęs nei paukščiui, nei miškui, nei žmogui, ėmėsi iniciatyvos
Novaraistį grąžinti gamtai", - apie Novaraisčio praeitį prisimena Šakių mišką urėdijos
urėdas Ksaveras Vaičiūnas.
Tada, neskaičiuodami darbo laiko, jėgą ir lėšų, Šakių miškų urėdija pasirūpino visą
durpyną perimti savo žinion, rekonstravo užtvanką ant Novos upės, padarė ant
magistralinių griovių patvankas, patvenkė šiaurinę Novaraisčio dali, kurio pasėkoje
sunyko beužaugantys beržų sąžalynai, plėtėsi atviri plotai, atsirado daug erdvės
paukščiams. Durpyno prieigose susidarė sąlygos augti aukštapelkės augalams, o
užliejamuose plotuose atsirado žuvies.
"Šiandien Novaraistis yra toks, koks yra. O galėjo jo teritorija būti visai kitokia.
Džiaugiuosi, kad užteko visiems ryžto ir užsispyrimo nenukrypstamai ši darbą dirbti
iki galo ir pabaigti. Pasitarę su gamtininkais ornitologais, pastatėme paukščių
stebėjimo bokštelį, sutvarkėme įvažiuojamąjį kelią i raistą. Džiaugiamės, kad yra
daug žmonių, tikrų gamtininkų, kurie supranta ir vertina mūsą darbą", -
džiaugėsi urėdas K. Vaičiūnas, apžvelgdamas Novaraisčio tolius, kuriuose aptiktos
33 paukščių rūšys, įtrauktos Europos Sąjungos saugomų gyvūnų sąrašus, o rudenį
migracijos metu suskrenda per 1500 gervių. -"Tai pavyzdys, kaip galima atkurti
nykstančias gamtines teritorijas. Taip galvoja gamtininkai, o mes šio draustinio
šeimininkai miškininkai tam pritarėme ir padarėme".